Prisijungti
☰ Turinys
Rodyti per projektorių
LTLietuviųDydis MVidutinis lygis · 9+
Skaityti skyrių kaip tekstą

1. Tilin

Puslapis 1

PRISTATYMŲ SĄSIUVINIS 3
Gunio

SLAPTA.

„Slapta“ reiškia, kad pirma skaitau aš. Ir niekam nepasakoju. —J.

Antrasis sąsiuvinis man pasibaigė per vieną audrą. Šitas žalias ir taip pat su parduotuvės antspaudu. Aš jį ruošiausi pradėti. Pradėjo Julita.

Pradėjau jį už tave, kad padėčiau. Nėra už ką. —J.

Aš jos pagalbos neprašiau. Su Julita tai nesvarbu.

Puslapis 2

SKYRIUS 1

Tilin

Maros parduotuvėje yra siuntinių, kurių niekam nepavyko pristatyti. Jie stovi lentynoje. Jų buvo dvidešimt. Su Julita pristatėme du: drakono kiaušinį ir bėgiojusias sėklas. Liko aštuoniolika.

Audros naktį, mums jau einant namo, vienas iš siuntinių suskambo.
Tilin.

Tai buvo Nr. 3. O Tonis, ŽAIBO kurjeris (per dešimt minučių arba nemokamai), pasidarė šalmo spalvos.

Puslapis 3

Be parašo grąžintieji auštant parskrenda atgal į savo lentyną. Tinka tik siuntinį gaunančiojo parašas: ant etiketės, rašalu, kuris nenusitrina. R. yra siuntėjas, tas pats žmogus, kuris juos siunčia.

Julita pradėjo skaityti etiketę:
— Toniu…
Ir uždarė burną. Julita niekada nenutyla žodžio viduryje. Pažiūrėjau į Tonį: jis raudonavo.

Perskaičiau pusę. Kitą pusę prarijau. —J.

Puslapis 4

Yra žmonių, kurie paraudonuoja iš karto. Tonis ne: Tonis raudonuoja dalimis. Užsirašiau.

— Tas siuntinys gali palaukti, — labai skubiai pasakė Tonis. — Juk jis laukia jau daug metų, ar ne? Tai dar viena diena. Arba dešimt. ŽAIBAS neskuba.
Pirmą kartą girdėjau, kad kas nors iš ŽAIBO taip sako.

Tą naktį: 4. Užrašyčiau raudonai. Turiu tik žalią. —J.

Puslapis 5

— Šią naktį nieko neatidarome, — pasakė Mara. — O lentynos be leidimo nelieskite.
Niekas jos nelietė. Tilin suskambo dar kartą.
Tilin.
— Tai durys! — pasakė Julita.

Kai ko nors nesuprantu, sudarau sąrašą.

Varlė nekalta. Aš ją pažįstu. —J.

Puslapis 6

Išėjau į šaligatvį išbandyti garsų. Jau nebelijo.
Atidariau ir uždariau duris: giiirgžt. Paskambinau Tonio dviračio skambučiu: DZIIIN! Paspaudžiau varlę: kvyk.

NEĮMANOMI PRISTATYMAI

Viduje Julita purtė pirštą: ne. Nė vienas neskambėjo taip pat.
Vėl įėjau. Tonis, sėdėdamas savo dėžėje, pasimuistė.
Tilin.

Puslapis 7

Prisitūpiau. Tonio dėžė buvo atsišliejusi į lentynos koją.

Tai nebuvo magija. Tai buvo Tonis.
Kažkas Nr. 3 viduje skamba, kai siuntinį pajudina.

Kaip aš. —J.

Puslapis 8

Tonis nusprendė nejudėti. Tai truko štai tiek:

Tai buvo tik klausimas. Klausimai lentynų nestumdo. —J.

Šitas stumdo.

Puslapis 9

— Tai buvau aš, — pasakė Tonis, žiūrėdamas į savo batus. — Kai buvau mažas.
Jis tai pasakė taip tyliai, kad varlė išgirdo geriau nei aš.

Julita atvėrė burną. Ji norėjo užduoti daug klausimų. Ji pažiūrėjo į Tonį, kuris vis dar žiūrėjo į savo batus. Ir uždarė burną.

— Daugiau neklausiu, — pasakė Julita.
Jai buvo sunku. Tai buvo matyti iš kojos.

Klausimai, kurių neuždaviau: devyni. Visi užrašyti. —J.

Puslapis 10

— O kodėl niekada jam jo nenuvežei? — paklausiau Maros.
— Dvylika kartų jį vežiau. Pažiūrėk į etiketę: nei gatvės, nei namo numerio, nei pavardės. Išbandžiau visus Toniukus, kuriuos suradau.

— O Tonis? — paklausė Julita.
— Paskutinį kartą, kai bandžiau jį pristatyti, Tonio dar nepažinojau, — pasakė Mara ir pažiūrėjo į jį. — O niekas man nepasakė, kaip jį vadindavo, kai buvo mažas.

Puslapis 11

Mara iš po prekystalio ištraukė violetinį audeklą. Uždengė Nr. 3 kaip papūgos narvą, kai laikas miegoti. Paskui pastūmė Tonio dėžę per du sprindžius nuo lentynos.
— Štai. Dabar gali judėti, kiek tik nori.

Tonis galėjo išeiti. Dviratis stovėjo prie durų. Per dešimt minučių jis galėjo būti kitame rajono gale.
Jis vėl atsisėdo.
Nežinau kodėl. Vis tiek užrašau. Jo dėžė neturi atlošo, tad aš jam jį nupiešiau.

Niekas tavęs neprašė jokio atlošo. —J.

Puslapis 12

Uždarant parduotuvę Tonis liko paskutinis, segdamasis šalmą.
— Mara. Rytoj ateisiu apie tai pakalbėti. Bet privačiai.
— Šie du – parduotuvės žmonės.
Tonis pažiūrėjo į mus.
— Šitiems gerai. Bet nė vieno iš ŽAIBO.

NEĮMANOMI PRISTATYMAI

Tilin jau turėjo savininką: Tonį. Beliko sužinoti, ar Tonis nori siuntinio.

Aš jau žinau, kaip jam padėti. —J.

Tai mane ir neramina.