Prisijungti
☰ Turinys
Rodyti per projektorių
LTLietuviųDydis MVidutinis lygis · 9+
Skaityti skyrių kaip tekstą

1. Tas, kurio nepristatysi

Puslapis 1

PRISTATYMŲ SĄSIUVINIS
Gunio

PRIVATU.

„Privatu“ reiškia, kad pirma skaitau aš. —J.

Ant kraustymosi dėžės Nr. 14 buvo parašyta VIRTUVĖ, bet viduje nebuvo nė vieno šaukšto. Buvo šis sąsiuvinis, viena kojinė ir guminė varlė, kuri yra niekieno.

Puslapis 2

Tas, kurio nepristatysi

Šiame rajone gyvenu keturias dienas ir jau žinau visą vieną gatvę.

Mano planas, kaip susirasti draugą:

Pasisveikinti.

Pasakyti ką nors įdomaus.

???

Įstrigau ties 2 punktu. Apie 3 punktą – nė minties.

Šįryt mane pažadino kažkas, kas praskrido pro mano langą.

Puslapis 3

Tai buvo siuntinys.

Paskui praskrido kitas, ir dar vienas: devyni siuntiniai iš eilės, kaip antys. Jie perskrido gatvę ir įskrido pro priešais esančios parduotuvės pašto dėžutę. (Kiti vienuolika, kaip sužinojau vėliau, buvo grįžę anksčiau, kol aš miegojau.)

Puslapis 4

Jau turėjau 2 punktą: „Mačiau skraidančius siuntinius“.

Tai neįdomu. Taip būna labai dažnai.

Tą pastabą parašė Julita – mergaitė, su kuria susipažinau šį patį rytą parduotuvėje priešais. Ji rašo žaliai, o tai, ką rašo žaliai, nenusitrina. Išbandžiau.

Užsivilkau dryžuotą megztinį ant pižamos ir perėjau gatvę.

— Visi sugrįžo, — pasakė ragana. — Vėl.

Puslapis 5

Ragana vardu Mara. Ji turi neįmanomų pristatymų parduotuvę ir švytintį antspaudą.

Julita man tai paaiškino mano paties sąsiuvinyje, neatsiklaususi leidimo:

Taip nė vienas siuntinys nepradingsta. Ir nepristatomas.

Puslapis 6

Lentynoje guli grąžintieji: dvidešimt siuntinių, kurių niekam niekada nepavyko pristatyti. Visus juos siunčia tas pats žmogus.

— Kas yra R.? — paklausiau.
— Kažkas, kas labai blogai rašo, — tarė Mara. Ir tiek.

Ji sukišo devyniolika grąžintųjų į maišą. Tą naktį vežė pianiną į švyturį ir pakeliui ketino dar kartą pabandyti pristatyti visus. Grįžti turėjo auštant. Liko tik vienas.

— Šito pristatyti neįmanoma, — pasakė Mara. — Viena vienintelė taisyklė: NELIESKITE LENTYNOS.

— Aišku, — pasakė Julita.

Puslapis 7

Kai durys užsidarė, Julita nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
— Ar tu moki pristatyti siuntinius?

Ir aš pasakiau tai, ką sakoma, kai nori susirasti draugą:

— Taip. Savo senajame rajone buvau profesionalus kurjeris.

Ką pasakiau

Kas buvo iš tikrųjų

Profesionalas. Šunų.

Puslapis 8

Julita ištraukė vienintelį likusį siuntinį: Nr. 1 – tą, kurio neįmanoma pristatyti. Jai truputį drebėjo rankos. Man irgi, nors aš geriau slėpiau: tai išdavė tik atbulai užsivilktas megztinis.

— Jei pristatysime jį prieš aušrą, — pasakė Julita, — Mara pamatys, kad moku pristatyti grąžintus siuntinius.

— O jei ne?
— Tada jis pats parskris atgal, ir nieko čia nenutiko.

Man tai pasirodė puikus planas, aišku: dar nežinojau, kas viduje.

Puslapis 9

Suskambo dviračio skambutis, ir už vitrinos pasirodė berniukas su šalmu ir geltona kuprine: ŽAIBO SIUNTOS. PER DEŠIMT MINUČIŲ ARBA NEMOKAMAI.

— Neįmanomi pristatymai? — pasakė jis. — Čia neįmanoma tik viena: kad jūs ką nors pristatytumėte.

Tonis. Labai greitai pristato labai nuobodžius daiktus.

— O šiandien pristatome štai šitą, — pasakė Julita. Tonis perskaitė „Drakonų namai“ ir taip juokėsi, kad jam nukrito šalmas.

Puslapis 10

Nupiešiau pristatymo planą, nes profesionalūs kurjeriai piešia planus.

Puslapis 11

Kanalo g. 7 nebuvo namas. Tai buvo siena.

Lygi siena be durų ir langų, kurioje buvo tik viena žalvarinė plokštelė – labai žemai, beveik prie pat žemės, su keistos formos skylute.

— Galbūt tai pašto dėžutė, — pasakiau. Bet siuntinys netilpo.

Puslapis 12

Prie sienos išbandėme viską:

Pabelsti

Šaukti

Pažiūrėti per viršų

Pasiduoti

Viena ponia, laistanti pelargonijas, žiūrėjo į mus iš gretimo namo balkono.
— Tas siuntinys čia keliauja jau daug metų, — pasakė ji. — Ir visada išeina taip pat, kaip ateina.

Puslapis 13

Buvo šalta, ir Julita dar kartą perskaitė etiketę.
— Parašyta „Laikyti šiltai“, o jis daug metų gulėjo ledinėje lentynoje.

Aš naujokas. Kai kur nors parašyta „laikyti šiltai“, aš ir laikau šiltai.

Įsikišau siuntinį po megztiniu, vėl perėjome Didįjį tiltą, ir aš atsisėdau ant grotelių prie Elijos kepyklos, pro kurias eina oras iš krosnies.

Atrodai kaip nėščia pašto dėžutė.

Puslapis 14

Taip išbuvome nemažai laiko, kol kvepėjo duona, o aš pradėjau prakaituoti. Tada kažkas lengvai stuktelėjo man į pilvą: TUK.

— Čia tavo pilvas? — paklausė Julita.
— Mano pilvas nedaro TUK.

Ir siuntinys pažiūrėjo į mane.