Skaityti skyrių kaip tekstą
2. Mėgdžioja viską, ką darau
Puslapis 15
SKYRIUS 2
Mėgdžioja viską, ką darau
Pirmiausia išlindo nosis, paskui du ragai, o paskui – visa kita.
Žalias, apvalus ir mažas. Tai buvo drakonas.
TAI BUVO DRAKONAS, GUNI.
Jau parašiau.
Puslapis 16
Mažylė pažiūrėjo į mane. Kai pakėliau ranką pasisveikinti, ji pakėlė leteną.
Kai palenkiau galvą, ji irgi ją palenkė.
— Ji tave mėgdžioja, — pasakė Julita.
— Turiu gerbėją, — pasakiau aš.
Puslapis 17
Aš nusičiaudėjau paprastai, bet ji nusičiaudėjo liepsnele, kuri apdegino etiketės kampą. Paskui apdegusį kampą suvalgė.
Šis siuntinys kandžiojasi.
Puslapis 18
Elija išėjo iš kepyklos su padėklu duonos.
— Labas rytas… o kas čia?
— Siuntinys, — pasakė Julita.
— Siuntinys su dantimis, — pasakiau aš.
Mažylė pauostė duoną ir papūtė. Duona apskrudo, ir ji suvalgė ją vienu kąsniu.
— Siuntinys su skrudintuvu! — pasakė Elija ir davė jai dar gabalėlį.
Puslapis 19
Nesupratau, kur problema, tad Julita man ją nupiešė mano sąsiuvinyje. Vėl neatsiklaususi.
Puslapis 20
Planas A: įkišti ją atgal į kiaušinį.
Planas A: atmestas.
Planas B: paslėpti ją mano namuose, kol galvojame. Mano namai pilni dėžių, o į dėžes niekas nežiūri.
Puslapis 21
Nuėjome pas mane namo. Aš ėjau priekyje, o mažylė – iš paskos, žingsniuodama lygiai taip pat kaip aš.
Likti nepastebėtam sunku, kai kas nors mėgdžioja tavo eiseną.
Puslapis 22
Mano namai vis dar yra dėžių labirintas.
Mama šūktelėjo iš virtuvės:
— Guni? Ar ką nors parsivedei?
— Draugę! — pasakiau. Sakydamas supratau, kad tai tiesa.
DVI drauges.
Puslapis 23
Paslėpėme mažylę dėžėje VIRTUVĖ, kuri jau buvo tuščia. Dėžė pradėjo vaikščioti.
— Kodėl kvepia skrebučiais? — paklausė mama nuo durų.
— Skrudinu duoną! — pasakiau.
Mes neturime skrudintuvo.
Puslapis 24
Atsisėdau ant dėžės, kad ji nustotų vaikščioti, bet dėžė padarė IK! ir išleido dūmų debesį. Mama norėjo, kad atidarytume langą kvapui išvėdinti, tad mes jį atidarėme.
Klaida.
Puslapis 25
Langas jau buvo atidarytas, o Julita apžiūrinėjo etiketę su didinamuoju stiklu.
— Parašyta „Laikyti šiltai“, bet kam? Siuntiniui juk nešalta.
— Galbūt R. norėjo, kad ji išsiristų, — pasakiau. — Galbūt R. norėjo išsiųsti ne kiaušinį, o drakoną.
Julita pažiūrėjo į mane visai kitaip: atrodė, kad pasakiau ką nors įdomaus.
2 punktas įvykdytas. Nepriprask.
Puslapis 26
Mažylė pakėlė nosį ir pauostė orą, sklindantį pro langą: kartą, du kartus.
Šį kartą ji mėgdžiojo ne mane.
Puslapis 27
— JI BĖGA! — sušuko Julita, rodydama į buto duris, kurias aš buvau palikęs atidarytas.
— Ne, — pasakiau aš. — Ji žino, kur eina.