Skaityti skyrių kaip tekstą
6. Kas grįžta auštant
Puslapis 63
Kas grįžta auštant
Vera paskambino mūsų namiškiams, taip pat Elijai, ir viską papasakojo. Paskui mus išbarė: naktį, lieptu ir be suaugusiojo – daugiau niekada. Tada parvežė mus savo furgonu, ir šį kartą Julita žiūrėjo tiesiai į vandenį. Nemiegojome. Na, truputį, ant parduotuvės laiptelio, kol laukėme Maros.
Jau beveik aušo. Tonis atvažiavo dviračiu, o mama mus stebėjo pro langą priešais. Julita norėjo pati viską papasakoti Marai. Aš pasakiau „taip“, nes į viską sakau „taip“, bet šį kartą tikrai taip ir galvojau.
Puslapis 64
Patekėjo saulė, ir dangumi atskrido siuntiniai: vienas, du, dešimt, devyniolika.
Jie sulindo pro pašto dėžutę vienas paskui kitą, kaip antys.
Tai buvo tie devyniolika, kuriuos Mara buvo išsivežusi, ir grįžo visi. Iš dvidešimties lentynos siuntinių trūko tik mūsiškio.
Puslapis 65
Mara suskaičiavo siuntinius lentynoje: devyniolika. Ieškojo Nr. 1 ir pažiūrėjo į mus.
Julita jai viską papasakojo nuo pradžių: taisyklę, sieną, megztinį, dviratį ir lieptą. Aš daviau jai savo sąsiuvinį kaip įrodymą, o Julita – pasirašytą etiketę.
— „Profesionalas. Šunų“, — garsiai perskaitė Mara, ir aš paraudau kaip antspaudas.
Puslapis 66
— Jūs palietėte lentyną, — pasakė Mara.
— Taip, — pasakė Julita.
— Vienintelę taisyklę.
— Taip, — pasakiau aš.
Mara ilgai tylėjo, kol prabilo Tonis:
— Aš išsivežiau mažylę krepšyje, tad nubausk ir mane.
— Bausmė, — pagaliau pasakė Mara. — Kiekvieną šeštadienį. Čia, dešimtą valandą.
Gunis iš išorės
Gunis iš vidaus
Puslapis 67
Mara pažiūrėjo į žaliai pasirašytą etiketę.
— Trisdešimt septynis kartus, — tarė ji. — Bandžiau jį pristatyti trisdešimt septynis kartus, ir niekas rimtai nepriėmė „laikyti šiltai“. Visada jį apklodavome nuo šalčio, bet niekas jo iš tikrųjų nesušildė.
— Aš naujokas, — pasakiau. — Aš viską perskaitau.
Mara beveik nusijuokė, bet paskui pamatė siuntėjo eilutę ir nustojo beveik juoktis.
Ant parduotuvės sienos kabo dviejų jaunų raganų nuotrauka. Viena – Mara, o kitai ant veido užklijuotas lipdukas.
Puslapis 68
Mara atnešė trečią taburetę ir pastatė ją prie prekystalio. Atsisėdau. Tilpau.
Tonis liko tarpduryje.
— ŽAIBAS pristato greitai, — pasakė jis. — O jūs pristatote tai, kas neįmanoma. Tai ne tas pats.
Jis išėjo neskubėdamas, bet dar kartą kyštelėjo galvą.
Manau, jis nori ketvirtos taburetės.
Puslapis 69
Mara padėjo duonos, vaisių ir tris lėkštes.
— Kada tavo gimtukas? — paklausė manęs Julita.
— Spalio šešioliktą.
— O mano – dvidešimt pirmą! Galime švęsti kartu.
— Su dviem vardais ant torto, — pasakiau.
Puslapis 70
Kitą šeštadienį, po bausmės, nuėjome pasiimti Trupinukės pasivaikščioti.
Pirmiausia išgirdome jos letenas, o paskui ją pamatėme: ji bėgo per kiemą lygiai taip pat, kaip bėgu aš.
Pašokau jos pasveikinti, ir Trupinukė pašoko. Ir tris ištisas sekundes ji nelietė žemės.
Puslapis 71
Pataisiau savo planą iš 2 puslapio:
Kaip susirasti draugą:
Pereiti gatvę.
Ir nesakyti, kad esi kokios nors srities profesionalas.
Puslapis 72
Šįvakar, kai uždarinėjome parduotuvę, vienas iš grąžintų siuntinių sujudėjo: Nr. 2.
O lauke pradėjo lyti.
Pažiūrėjau orų prognozę. Artėja audra. —J.
(jau greitai)