Skaityti skyrių kaip tekstą
5. Vieta mažylei
Puslapis 51
Vieta mažylei
Vera mums viską paaiškino Namų virtuvėje, prie karšto šokolado: tai, ką daro mažylė, vadinasi įspaudas.
— Ji neliks lizde, kol tu būsi šalia, — pasakė man Vera. Pažiūrėjau į savo rankas, nežinodamas, ar tai gerai, ar blogai.
Puslapis 52
Pro virtuvės langą matėsi kiemas, kuriame suaugę drakonai treniravosi naktį, kai niekas nežiūri į viršų.
Niekada nebuvau matęs, kad kas nors toks didelis judėtų taip lengvai.
Puslapis 53
Planas 1: pasislėpti, kad mažylė mane pamirštų. Tad pasislėpiau už užuolaidos.
Planas 1
Planas 1: be užuolaidos
Planas 1: atmestas. Ir užuolaida irgi.
Puslapis 54
Planas 2: būti pačiam nuobodžiausiam pasaulyje, kad jai nusibostų mane mėgdžioti.
Atsisėdau visai nejudėdamas ir nieko nedariau. Mažylė atsisėdo visai nejudėdama ir nieko nedarė.
Visai nejuda
Kietai miega
Planas 2: abu miega.
Puslapis 55
Kai pabudau, turėjau mintį: jei ji mane mėgdžioja, tegul mėgdžioja mane skrendantį!
Užlipau ant suolo, išskėčiau rankas ir mojavau jomis kaip suaugęs drakonas.
Puslapis 56
Mažylė suplasnojo sparnais kartą, du kartus ir pakilo nuo žemės: vieną sprindį, dvi sekundes.
Paskui nusileido ant Tonio.
— Niekas jos nemokė taip skristi, — pasakė Vera. — Užtruks mėnesius, bet ji jau žino, kad gali.
Puslapis 57
Vis dėlto lizdo ji vis dar nenorėjo: apsukdavo ratą aplink jį ir grįždavo prie mano šlepečių.
Tada prisiminiau savo naują kambarį, kuriame jau keturias dienas nenoriu miegoti. Ten dar nėra nieko mano.
— Jai trūksta kažko savo, — pasakiau. — Kažko mano, noriu pasakyti.
Puslapis 58
Vera atnešė saulės akmenį, iš tų, kurie saugo dienos šilumą, ir sudėjome į lizdą viską, ką turėjome. Paskutinis buvo šio sąsiuvinio lapas: nupiešiau save miegantį, visai nejudantį.
Puslapis 59
Mažylė pauostė megztinį ir pažiūrėjo į piešinį. Piešinys nejudėjo, tad ir ji nejudėjo.
Ji užsiklojo skara ir užmigo, mėgdžiodama popierinį Gunį.
Tai geriausias tavo piešinys.
Jai nesakykite, bet manau, kad tai tiesa.
Puslapis 60
— Trūksta vardo, — pasakė Vera su atverstu sąsiuviniu. Prisiminiau pirmą dalyką, kurį ji iš tikrųjų suvalgė: Elijos skrebučio trupinį.
— Šeštadieniais? — paklausiau, perskaitęs paskutinę eilutę.
— Namų receptas, — pasakė Vera. — Jai reikia dar truputį tave mėgdžioti, o tau, manau, reikia, kad kas nors tave mėgdžiotų.
— Trupinukė, — pasakiau.
Aš tai užrašiau žaliai Veros sąsiuvinyje. Dabar jo jau niekas neatims. —J.
Puslapis 61
Liko tik parašas. Julita ištraukė etiketę iš kombinezono kišenės, kurioje ją nešiojosi nuo pat mano namų, o Vera išsitraukė rašiklį su nusitrinančiu rašalu.
— Tik ne šitą! — sušuko Julita. — Reikia rašalo, kuris nenusitrina, kitaip siuntinys auštant grįš.
Ji padavė jai savo žalią flomasterį, ir Vera pasirašė žaliai.
Puslapis 62
Tada Vera perskaitė siuntėjo eilutę – R. – ir išbalo labiau nei Julita ant liepto.
— Tai atsiuntė R.? — sušnibždėjo ji ir dar tyliau pridūrė: — Ar dar liko devyniolika?
Niekas jai nebuvo pasakojęs apie lentyną.