Prisijungti
☰ Turinys
Rodyti per projektorių
LTLietuviųDydis MVidutinis lygis · 9+
Skaityti skyrių kaip tekstą

4. Dar vienas žingsnis

Puslapis 39

Dar vienas žingsnis

Mažylė nurimo tik ilgoje duonos dėžėje, kurią reikėjo nešti tiesiai: dviese, vienas priekyje, kitas gale. Elija užlipo ant lentos, ir ta sugirgždėjo: suaugusio neatlaikė, bet dviejų vaikų – taip. Ji nenorėjo mūsų paleisti vienų, bet pėsčiomis kito kelio nebuvo. Sakė, kad liks, kol pamatys mus anapus, ir įjungė žibintuvėlį.

— Aš eisiu priekyje, — pasakė Julita. — Atbulomis. Taip nematysiu vandens.

Paskui ji dar pagalvojo.
— Bet taip nematysiu, kur žengiu.
— Aš tau sakysiu, kur žengti, — pasakiau.

Puslapis 40

Pasitreniravome ant kranto. Laivų kapitonai duoda komandas, tad ir aš daviau komandas.

Nusprendėme vartoti paprastus žodžius.

Puslapis 41

Julita eis atbulomis ir nematys kelio, bet aš matysiu. Todėl kiekvieną kartą sakysiu jai tik VIENĄ žodį. Išsirinkome tris:

Mažylė nepasiūlė nė vieno: ji mėgdžiojo, kaip aš kramtau nagus.

Puslapis 42

— Žingsnis, — pasakiau, ir Julita žengė mažą žingsnelį atgal.

— Žingsnis.
Lenta sugirgždėjo, ir Julita suspaudė pirštus, bet dėžė liko tiesi.

Puslapis 43

Pusiaukelėje Julita nustojo manęs klausyti: ji žiūrėjo į vandenį per petį.

— Stok.

Sustingome.

— Bijau suklupti, — pasakė ji labai tyliai. — Nenoriu numesti dėžės.

Puslapis 44

Aš irgi bijojau, bet mažylė žiūrėjo į mane. Jei aš drebėjau, drebėjo ir ji, o jei aš kvėpavau greitai, ji irgi.

Taigi kvėpavau lėtai, ir ji irgi.

— Aš savo rankenos nepaleisiu, — pasakiau Julitai. — O jei reikės, nuleisime ją kartu.

Puslapis 45

— Gerai. Žingsnis.
Šį kartą laukiau, kol Julita užbaigs kiekvieną žingsnį, ir tik tada prašiau kito.

Tada praskrido kažkas mėlyno: laumžirgis.

Mažylė norėjo jį paliesti ir išskleidė sparną už dėžės krašto.

— ŽEMĖN! — sušuko Julita.

Puslapis 46

Nuleidome dėžę abu kartu. Laumžirgis nuskrido, bet dėžė liko.

Paskutinę atkarpą perėjome žingsnis po žingsnio. Kai pasiekėme kitą krantą, Julita atsisėdo ant žemės. Elija, tebestovinti kitame liepto gale, pamojo mums žibintuvėliu ir nuėjo prie savo krosnies.

Man tiltai labiau patinka iš toli.

Puslapis 47

Liepto gale mūsų laukė kažkas, atsirėmęs į dviratį.

— Atvažiavau per kelio tiltą, — pasakė Tonis. — Keturiasdešimt minučių. Noriu pamatyti tuos Namus.

ŽAIBAS užtruko keturiasdešimt minučių. Užsirašau.

Puslapis 48

Grįžome prie sienos. Naktį ji buvo dar labiau siena.

Julita pabeldė, Tonis irgi. Aš pridėjau atvirą delną prie sienos, kad pagalvočiau, kaip visada darau.

Mažylė, kuri mane mėgdžiojo, pridėjo leteną prie sienos.

Tiesiai prie žalvarinės plokštelės.

Puslapis 49

Drakonų namai neturėjo durų.

Jie turėjo raktą, o raktas buvo drakonas.

Puslapis 50

Mūsų pasitikti išėjo raudonplaukė moteris su žibintu.
— Pagaliau, — pasakė ji. — Aš Vera, ir šio siuntinio laukiu jau daug metų.

Tonis liko be žado, ir pirmą kartą jį tokį mačiau.

Vera pažiūrėjo į mažylę, mažylė pažiūrėjo į mane, o aš pažiūrėjau į Verą.

Vera surimtėjo.
— Oi, ne. Ši mažylė negali pasilikti: ji jau kažką išsirinko.